Naujienos
Naktikovis: į kovą su baimėmis?
Ar teko brautis per neįžengiamus brūzgynus, kapanotis per pragaištingus kemsynus? Ar miegojai po atviru dangumi, pašonėje tyliai spragsint laužui, aplinkui ūbaujant pelėdoms ir šmirinėjant naktiniams gyviams? Ar girdėjai kaip naktį auga miškas? Ar teko pabusti rytą nuo badančio šalčio uodų sukastomis lūpomis? Ne? O 15 Salako drąsuolių ryžosi išmėginti save naktiniame žygyje šviečiant pilnačiai ir priimti bene didžiausią vasaros iššūkį – sudalyvauti Naktikovyje!
Naktikovį pradėjome Gražutės regioninio parko lankytojų centre. Čia susipažinome vieni su kitais, perpakavome miegmaišius ir rūbus į polietileninius maišus, draugiškai be didelio pykčio palikom svaigiuosius gėrimus ten, kur jiems ir vieta, išklausėme saugos instruktažą ir prieblandoje iškeliavom paskui kompaso rodyklę, už nugarų palikdami užsidarinėjančias miestelio krautuves. Pasibaigus asfaltui prasidėjo tikrasis Naktikovis!
Kas kovojo? Merginos prieš vaikinus? Naktiniai miško žvėrys prieš Salako jaunuolius? Nieko panašaus. Aukų nebuvo, na nebent krito viena po kitos baimės: baimė pasiklysti, baimė sušlapti iki ausų, baimė nesugrįžti, baimė nugarmėti į akivarą, baimė eiti paskutiniam, baimė atsidurti miško glūdumoj, baimė, jog niekas nepaduos rankos... kiek daug mes turėjome baimių. Tačiau tąsyk, joms visoms buvo galas.
Nakties magija. Magiškas žygio pavadinimas – naktikovis (lot. Nycticorax nycticorax) – naktinis paukštis. Stebint šiuos paukščius labiausiai krinta į akis melsvai pilka apatinė pusė ir kontrastingai juoda nugara ir viršugalvis. Dažniausiai naktikovius galima pastebėti prietemoje, kai jų būrelis iš dienojimo vietų (dažniausiai krūmų, medžių) perskrenda į maitinimosi vietas – nendrynus, švendrynus. Išvaizda labai panašūs į baublius, tačiau balsas girdimas tik naktį ir tik skrendant primena kranklio kranksėjimą. Nakties magija. O ir mes patys vienai nakčiai pamiršome savo vardus, pasivertėm Vilku, Meška, Apuoku, Migla, Rūku, Slieku, Ežiu... Kiekvienas turėjome po savo naują vardą. Vieniems jis padėjo, geriau užuosti pelkę, kitiems geriau matyti tamsoje, tretiems būti drąsiems ir smalsiems. Na, paties paslaptingojo paukščio ir neišgirdome, gal dėl to, kad nemokame eiti labai labai tyliai, tačiau išgirdome mėnesienoje klykaujant gerves, nurisnojančius kanopinius žvėris, visi iki vieno išsimurkdėm akivaruose, ir jei ne laiku draugo ištiesta ranka, kažin kaip čia būt pasibaigę... Laumės jau buvo užkūrusios savo katilus iš kurių kilo tiršta migla, oj kaip baisu buvo eiti paskutiniam ir dar be žibintuvėlio, kai iš tamsos veido vis siekė kažkieno ilgi pirštai...
Pagaliau išbridę iš kemsynų, prasibrovę per tankius eglynus, nakčiai apsistojome prie ežero. Sušildyti laužo šilumos ir pasistiprinę naktipiečiais ilgai dar nemigom pilni įspūdžių ir stiprių išgyvenimų. Kalbėjomės. Dainavome. Lyjant žvaigždžių lietui ilgai gėrėjomės mėnesienos šokiu ežere, kol vienas po kito sumigome šiltuose miegmaišiuose.
Vilkolakis
Gražutės regioninio parko direkcija
Naktikovį pradėjome Gražutės regioninio parko lankytojų centre. Čia susipažinome vieni su kitais, perpakavome miegmaišius ir rūbus į polietileninius maišus, draugiškai be didelio pykčio palikom svaigiuosius gėrimus ten, kur jiems ir vieta, išklausėme saugos instruktažą ir prieblandoje iškeliavom paskui kompaso rodyklę, už nugarų palikdami užsidarinėjančias miestelio krautuves. Pasibaigus asfaltui prasidėjo tikrasis Naktikovis!
Kas kovojo? Merginos prieš vaikinus? Naktiniai miško žvėrys prieš Salako jaunuolius? Nieko panašaus. Aukų nebuvo, na nebent krito viena po kitos baimės: baimė pasiklysti, baimė sušlapti iki ausų, baimė nesugrįžti, baimė nugarmėti į akivarą, baimė eiti paskutiniam, baimė atsidurti miško glūdumoj, baimė, jog niekas nepaduos rankos... kiek daug mes turėjome baimių. Tačiau tąsyk, joms visoms buvo galas.
Nakties magija. Magiškas žygio pavadinimas – naktikovis (lot. Nycticorax nycticorax) – naktinis paukštis. Stebint šiuos paukščius labiausiai krinta į akis melsvai pilka apatinė pusė ir kontrastingai juoda nugara ir viršugalvis. Dažniausiai naktikovius galima pastebėti prietemoje, kai jų būrelis iš dienojimo vietų (dažniausiai krūmų, medžių) perskrenda į maitinimosi vietas – nendrynus, švendrynus. Išvaizda labai panašūs į baublius, tačiau balsas girdimas tik naktį ir tik skrendant primena kranklio kranksėjimą. Nakties magija. O ir mes patys vienai nakčiai pamiršome savo vardus, pasivertėm Vilku, Meška, Apuoku, Migla, Rūku, Slieku, Ežiu... Kiekvienas turėjome po savo naują vardą. Vieniems jis padėjo, geriau užuosti pelkę, kitiems geriau matyti tamsoje, tretiems būti drąsiems ir smalsiems. Na, paties paslaptingojo paukščio ir neišgirdome, gal dėl to, kad nemokame eiti labai labai tyliai, tačiau išgirdome mėnesienoje klykaujant gerves, nurisnojančius kanopinius žvėris, visi iki vieno išsimurkdėm akivaruose, ir jei ne laiku draugo ištiesta ranka, kažin kaip čia būt pasibaigę... Laumės jau buvo užkūrusios savo katilus iš kurių kilo tiršta migla, oj kaip baisu buvo eiti paskutiniam ir dar be žibintuvėlio, kai iš tamsos veido vis siekė kažkieno ilgi pirštai...
Pagaliau išbridę iš kemsynų, prasibrovę per tankius eglynus, nakčiai apsistojome prie ežero. Sušildyti laužo šilumos ir pasistiprinę naktipiečiais ilgai dar nemigom pilni įspūdžių ir stiprių išgyvenimų. Kalbėjomės. Dainavome. Lyjant žvaigždžių lietui ilgai gėrėjomės mėnesienos šokiu ežere, kol vienas po kito sumigome šiltuose miegmaišiuose.
Vilkolakis
Gražutės regioninio parko direkcija
