Naujienos
Gražutės gamtos turtai
Įprasta manyti, kad buveinė yra vieta, kurioje galima rasti prieglobstį, jaustis saugiai. Šiomis savybėmis turi pasižymėti tiek gamtos, tiek žmogaus sukurtos buveinės. Deja žmogus ir toliau daugiau paiso savo interesų ir neretai ignoruoja gamtos buveines, ir čia augančius retuosius augalus, bei nykstančius gyvūnus. Dėl neatsakingo žmonių stovyklavimo neleistinose vietose, dėl besaikio miškų kirtimo, dėl radikalių statybų nesilaikant galiojančių teisės aktų, o kartais ir dėl elementarių žinių stokos, kai kurioms buveinės gresia pavojus ar net visiškas išnykimas. Skaudu ir pikta, kuomet po vasaros aptinki smiltininio gvazdiko augavietę suniokotą keturačių motociklų, skendinčią neatsakingų stovyklautojų paliktame šiukšlyne.
Gražutės regioninis parkas kaip ir dauguma regioninių parkų įsteigtas 1992 metais, siekiant išsaugoti ežeringą ir miškingą kraštovaizdį su Šventosios aukštupiu, jų ekologinę sistemą (t.y. visi organizmai ir juos supanti aplinka, tarp kurių vyksta pastovi sąveika, energijos ir medžiagų apykaita) bei kultūros paveldą. Didžioji parko dalis yra Zarasų rajone, likusioji - Ignalinos. Daugiau nei puse parko ploto užima miškai su nepaprasto grožio Luodžio, Švento, Dūkšto, Šiurpio, Zalvo, Samavo ir kitais ežerais bei sudėtingos konfigūracijos, kad ir žmogaus sukurtomis Antalieptės mariomis. Teritorijai būdingi spygliuočių (pušynai) miškai, o apie Antalieptę išsiskiria plačialapių ir mišrūs miškai, tarp kurių daug kur įsiterpia nedidelės tarpinės pelkutės, liūnai, aukštapelkės. Regioninis parkas - tai kompleksinė saugoma teritorija, kurioje prioritetas yra gamtos ir kultūros paveldo išsaugojimas.
Šiuo metu parko plotas 29741 ha ir iš jų 1234 ha yra rekreacinio prioriteto. Didžiausią plotą užima ekologinės apsaugos (5554 ha) ir konservacinio prioriteto (tai yra draustiniai - 12364 ha) zonos.
Gražutės regioniniame parke yra 15 draustinių: 4 hidrografiniai (Antalieptės marių, Juodabrasčio, Šventosios, Zalvo), 3 telmologiniai (telmologiniai draustinai skirti tipiškiems ar unikaliems pelkių kompleksas išsaugoti) (Beržinio, Palšinės, Tetervinio) ir 8 kraštovaizdžio (Degučių, Dumblynės, Gražutės, Ligajų, Šalinėnų, Šavašos, Švento, Veprio). Rezervatinių zonų, kuriose būtų draudžiam bet kokia veikla, netgi žmogaus lankymasis, parke nėra, tačiau joms galima būtų prilyginti valstybiniuose miškuose esančias potencialias kertines ir kertines miško buveines, kuriose ūkinė veikla nevykdoma. Kertinės miško buveinės tai - nepažeistas miško plotas, kuriame yra didelė tikimybė aptikti nykstančių, pažeidžiamų, retų ar saugotinų specializuotųjų buveinių rūšių.
Artimiausiu metu parkas turėtų plėstis, prijungiant Smalvų kraštovaizdžio draustinį ir Puščios durpyną. Parko direkcijai taip pat priskirtos dar kelios teritorijos, kuriose vykdoma tik bendros ekologinės būklės priežiūra bei valstybinė gyvosios gamtos stebėsena: Drūkšių ežeras, Smalvų kraštovaizdžio, Smalvelės hidrografinis, bei Pratkūnų ir Tilžės geomorfologiniai draustiniai.
Visas Gražutės regioninis parkas (išskyrus rekreacines, gyvenamąsias ir žemės ūkio zonas) yra potenciali buveinių apsaugai svarbi teritorija (įtraukta į vietovių, atitinkančių gamtinių buveinių apsaugai svarbių teritorijų atrankos kriterijus, sąrašą, skirtą pateikti Europos komisijai). Nustatyta nemažai europinės svarbos buveinių tipų – tai natūralios, žmogaus nepažeistos, gamtinės buveinės, kurių išsaugojimas svarbus visoje Europos Sąjungoje: mažai mineralizuoti ežerai su būdmainių augalų bendrijomis, ežerai su menturdumblių bendrijomis, natūralūs eutrofiniai ežerai su plūdžių arba aštrių bendrijomis, karbonatinių smėlynų smiltpievės, stepinės pievos, degradavusios aukštapelkės, tarpinės pelkės ir liūnai, nekalkingi šaltiniai ir šaltiniuotos pelkės, vakarų taiga, plačialapių ir mišrūs miškai, spygliuočių miškai ant fluvioglacialinių ozų, pelkėti lapuočių miškai ir pelkiniai miškai.
Didėlė buveinių gausa ir įvairovė sąlygoja ir viso parko didelį rūšių įvairovės skaitlingumą. Gražutės regioninio parko, Ekologijos ir Botanikos institutų, universitetų, Lietuvos gamtos fondo specialistų tyrimų metu parke aptikta (nuo 1992 m.) 383 kerpių ir grybų, 693 augalų, 498 vabzdžių, 25 apskritažiomenių ir žuvų, 9 varliagyvių, 6 roplių, 186 paukščių ir 33 žinduolių rūšys. Dar menkai ištirti grybai, vabzdžiai (vien makrodrugių dar galėtų būti ne mažiau kaip 200 rūšių), šikšnosparniai. Kai kurios organizmų klasės, kaip pavyzdžiui voragyviai, visai netirtos. Augalijos ir gyvūnijos sąrašai kasmet pasipildo keliolika naujų rūšių, nustatomos naujos saugomų rūšių radvietės, vertingiausios buveinės.
Buveinių įvairovė lemia nemažą retųjų augalų rūšių skaičių. Parke rastos 44 Lietuvos raudonosios knygos rūšys: jau minėtas smiltyninis gvazdikas, pūkuotoji apuokė, plikažiedis linlapis, totorinė maludė, sibirinė visgė, dėmėtoji gegūnė ir kt. 2009 metais, specialiai ieškant retų augalų, patikrinta keletas pelkučių su aplinkiniais medynais. Aptikta pora naujų parkui saugomų rūšių: šakotasis varpenis, nariuotoji ilgalūpė ir nustatyta liekninio beržo, pelkinės laksvos, vienalapio gedučio, dvilapio purvuolio, širdinės dviguonės naujų radaviečių. Nedidelėje pelkutėje Antalieptės marių pakrantėje suskaičiuota ~250 pelkinės uolaskėlės individų. Kitoje pelkėje aptikta nauja, žymiai kuklesnė augavietė (22 ind.). Stengiamasi tokias pelkutes saugoti nuo apaugimo sumedėjusia augalija, nes jų botaninė vertė akivaizdi. Smiltyninio gvazdiko, vėjalandės šilagėlės ir tamsialapio skiautalūpio populiacijomis išsiskiria Gražutės miško masyvas bei Švento paežerės medynai.
Parke aptikta 11 saugomų kerpių ir grybų rūšių: o kai kurios rūšys kaip antai 2006 m. aptiktos Lecanora norvegica ir Plicatura nivea Lietuvoje rastos pirmą kartą. Dėl susidariusio tam tikro mikroklimato, vyraujančių mišrių miškų su ąžuolu, dėl gausios mirusios medienos ir turbūt dėl geresnio ištirtumo, kerpių ir grybų įvairove išsiskiria Šventosios slėnis vakarinėje parko dalyje.
Kaip ir reikėjo tikėtis ežeringame krašte, aptikta nemažai žirgelių rūšių - 38 (Lietuvoje-62). Tai vieni archajiškiausi, prieš 350 mln. metų atsiradusi ir nuo karbono periodo išlikusi vabzdžių grupė. Ypač žirgeliams vertingas Palšinės telmologinis draustinis su sekliais ežerėliais. Rastos net 5 Raudonosios knygos rūšys: mažoji išnura, mažoji nehalenija, baltakaktė, grakščioji ir šarvuotoji skėtės, kurios liudija apie ypač jautrias ir lengvai pažeidžiamas švarių vandens telkinių buveines. Pagrindinę grėsmę šiems vabzdžiams kelia vandens tarša, aktyvus poilsiavimas rūšių buveinėse.
Vandens telkiniuose įprastos lydekos, raudės, kuojos, ešeriai, paminėtinos seliavos. Šventosios ir Šavašos upėse aptiktas į Raudonąją knygą įtraukta žuvų rūšis vijūnas bei į Buveinių direktyvos II priedą įrašyta apskritažiomenių rūšis - mažoji nėgė.
Teritorijoje netrūksta seklių vandens telkinių, tad čia prieglobstį randa raudonpilvės kūmutės, rečiau aptinkamas kitas varliagyvis skiauterėtasis tritonas. Viename iš parko užpelkėjusių ežerėlių buvo rastas balinis vėžlys, kurio pakartotinai nepavyksta aptikti (nors specialūs tyrimai neatlikti) jau daugiau nei dešimtmetis.
Pavasarį ir rudenį neprasidėjus ar pasibaigus poilsiautojų sezonui, parko ežeruose telkiasi vandens paukščiai: didesnes sankaupas sudaro ausuotieji kragai, cyplės, rudagalvės ir kuoduotosios antys, klykuolės, didieji dančiasnapiai ir laukiai. Tarp jų įsimaišo žilosios antys, mažieji ir vidutiniai dančiasnapiai ar net kanadinės berniklės. Nemažai retų rūšių aptinkama ir perinčių: juodakakliai narai, didieji baubliai, pastarųjų giesmė paežerėse naktimis primena duslų garsą pučiant butelį, juodieji pesliai, sketsakaliai, juodosios žuvėdros, lututės, tulžiai, žaliosios meletos, tripirščiai geniai ir kt. Iš viso aptiktos 49 rūšys, įrašytos į Raudonąją knygą. Panašu, kad parke pradėję perėti jūriniai ereliai, išstūmė nuo seno Gražutėje garsėjusius žuvininkus. Šiuo metu parko teritorijoje nežinomas nei vienas žuvininko lizdas, o ir patys paukščiai stebimi labai retai. Išnyko ir žalvarniai, anksčiau įsikurdavę net keliose vietose. Bent iki 1994 metų dar buvo aptinkami kurtiniai. Didžiųjų parko ežerų saloms apaugus sumedėjusia augalija, nebeaptinkami retieji tilvikai. Jau kelis metus viena Antalieptės marių sala šienaujant palaikoma atvira. Čia įsikuria negausi rudagalvių kirų ir upinių žuvėdrų kolonija, įsimaišo keletas kuoduotųjų ančių lizdų. Pastaraisiais metais parke pasirodė kaspijiniai kirai ir baltieji garniai. Pastarieji pamėgo Luodžio ežerą ir čia stebimi net vėlyvą pavasarį, o rudenį jų susitelkia iki 20 paukščių. Pavarčius parko direkcijos archyvinius duomenis, paukščių sąrašuose rasime ir tokias rūšis kaip kilnusis erelis ar kuoduotasis vieversys. Naujų užklydėlių tokioje didelėje teritorijoje galima tikėtis bet kada. Saugomos rūšys tolygiai pasiskirsčiusios parko teritorijoje, tad sunku būtų išskirti svarbesnes teritorijas. Vertingas Lūžų miškas geninių paukščių, ypač vidutinių genių ir pilkųjų meletų, populiacijomis. Minėtame miške peri visos šalyje aptinkamos genių rūšys išskyrus žaliąją meletą.
Pastaraisiais metais vis dažniau sutinkamas parko simbolis briedis. Miškuose gan būdingas baltasis kiškis, o vandens telkiniuose nereta ūdra. Ypatingai retai užklysta lūšis. Dažniau, bet ne kasmet apsilanko vilkas. Visiškai neaiški parko šikšnosparnių rūšinė sudėtis, nors patys žvėreliai įprasti. Kol kas identifikuota tik viena jų rūšis - rudasis nakviša. 2009 metais, parėmus Lietuvos gamtos fondui, šiems gyvūnams buvo pagaminta ir kartu su Salako pagrindinės mokyklos moksleiviais iškelta iki 30 specialių inkilų. Kartu su šermuonėliu teritorijoje iš viso registruotos 5 Raudonosios knygos žinduolių rūšys.
Šį kartą nesinori gilintis į kylančias grėsmes šioms vertybėms ar sunkumus jas bandant saugoti, tačiau kiekvienas žmogus, prieš statydamas palapinę ar susikurdamas laužą neleistinoje vietoje, išvertęs krūvą šiukšlių, o gražindamas ir valydamas paežeres nesuderinęs su regioninio parko direkcija, stipriai ir skaudžiai niokoja tai kas mus supa, tai kas priklauso ne mums, o gamtai.
Arūnas Čerkauskas, Vytautas Eidėjus
Gražutės regioninis parkas
Gražutės regioninis parkas kaip ir dauguma regioninių parkų įsteigtas 1992 metais, siekiant išsaugoti ežeringą ir miškingą kraštovaizdį su Šventosios aukštupiu, jų ekologinę sistemą (t.y. visi organizmai ir juos supanti aplinka, tarp kurių vyksta pastovi sąveika, energijos ir medžiagų apykaita) bei kultūros paveldą. Didžioji parko dalis yra Zarasų rajone, likusioji - Ignalinos. Daugiau nei puse parko ploto užima miškai su nepaprasto grožio Luodžio, Švento, Dūkšto, Šiurpio, Zalvo, Samavo ir kitais ežerais bei sudėtingos konfigūracijos, kad ir žmogaus sukurtomis Antalieptės mariomis. Teritorijai būdingi spygliuočių (pušynai) miškai, o apie Antalieptę išsiskiria plačialapių ir mišrūs miškai, tarp kurių daug kur įsiterpia nedidelės tarpinės pelkutės, liūnai, aukštapelkės. Regioninis parkas - tai kompleksinė saugoma teritorija, kurioje prioritetas yra gamtos ir kultūros paveldo išsaugojimas.
Šiuo metu parko plotas 29741 ha ir iš jų 1234 ha yra rekreacinio prioriteto. Didžiausią plotą užima ekologinės apsaugos (5554 ha) ir konservacinio prioriteto (tai yra draustiniai - 12364 ha) zonos.
Gražutės regioniniame parke yra 15 draustinių: 4 hidrografiniai (Antalieptės marių, Juodabrasčio, Šventosios, Zalvo), 3 telmologiniai (telmologiniai draustinai skirti tipiškiems ar unikaliems pelkių kompleksas išsaugoti) (Beržinio, Palšinės, Tetervinio) ir 8 kraštovaizdžio (Degučių, Dumblynės, Gražutės, Ligajų, Šalinėnų, Šavašos, Švento, Veprio). Rezervatinių zonų, kuriose būtų draudžiam bet kokia veikla, netgi žmogaus lankymasis, parke nėra, tačiau joms galima būtų prilyginti valstybiniuose miškuose esančias potencialias kertines ir kertines miško buveines, kuriose ūkinė veikla nevykdoma. Kertinės miško buveinės tai - nepažeistas miško plotas, kuriame yra didelė tikimybė aptikti nykstančių, pažeidžiamų, retų ar saugotinų specializuotųjų buveinių rūšių.
Artimiausiu metu parkas turėtų plėstis, prijungiant Smalvų kraštovaizdžio draustinį ir Puščios durpyną. Parko direkcijai taip pat priskirtos dar kelios teritorijos, kuriose vykdoma tik bendros ekologinės būklės priežiūra bei valstybinė gyvosios gamtos stebėsena: Drūkšių ežeras, Smalvų kraštovaizdžio, Smalvelės hidrografinis, bei Pratkūnų ir Tilžės geomorfologiniai draustiniai.
Visas Gražutės regioninis parkas (išskyrus rekreacines, gyvenamąsias ir žemės ūkio zonas) yra potenciali buveinių apsaugai svarbi teritorija (įtraukta į vietovių, atitinkančių gamtinių buveinių apsaugai svarbių teritorijų atrankos kriterijus, sąrašą, skirtą pateikti Europos komisijai). Nustatyta nemažai europinės svarbos buveinių tipų – tai natūralios, žmogaus nepažeistos, gamtinės buveinės, kurių išsaugojimas svarbus visoje Europos Sąjungoje: mažai mineralizuoti ežerai su būdmainių augalų bendrijomis, ežerai su menturdumblių bendrijomis, natūralūs eutrofiniai ežerai su plūdžių arba aštrių bendrijomis, karbonatinių smėlynų smiltpievės, stepinės pievos, degradavusios aukštapelkės, tarpinės pelkės ir liūnai, nekalkingi šaltiniai ir šaltiniuotos pelkės, vakarų taiga, plačialapių ir mišrūs miškai, spygliuočių miškai ant fluvioglacialinių ozų, pelkėti lapuočių miškai ir pelkiniai miškai.
Didėlė buveinių gausa ir įvairovė sąlygoja ir viso parko didelį rūšių įvairovės skaitlingumą. Gražutės regioninio parko, Ekologijos ir Botanikos institutų, universitetų, Lietuvos gamtos fondo specialistų tyrimų metu parke aptikta (nuo 1992 m.) 383 kerpių ir grybų, 693 augalų, 498 vabzdžių, 25 apskritažiomenių ir žuvų, 9 varliagyvių, 6 roplių, 186 paukščių ir 33 žinduolių rūšys. Dar menkai ištirti grybai, vabzdžiai (vien makrodrugių dar galėtų būti ne mažiau kaip 200 rūšių), šikšnosparniai. Kai kurios organizmų klasės, kaip pavyzdžiui voragyviai, visai netirtos. Augalijos ir gyvūnijos sąrašai kasmet pasipildo keliolika naujų rūšių, nustatomos naujos saugomų rūšių radvietės, vertingiausios buveinės.
Buveinių įvairovė lemia nemažą retųjų augalų rūšių skaičių. Parke rastos 44 Lietuvos raudonosios knygos rūšys: jau minėtas smiltyninis gvazdikas, pūkuotoji apuokė, plikažiedis linlapis, totorinė maludė, sibirinė visgė, dėmėtoji gegūnė ir kt. 2009 metais, specialiai ieškant retų augalų, patikrinta keletas pelkučių su aplinkiniais medynais. Aptikta pora naujų parkui saugomų rūšių: šakotasis varpenis, nariuotoji ilgalūpė ir nustatyta liekninio beržo, pelkinės laksvos, vienalapio gedučio, dvilapio purvuolio, širdinės dviguonės naujų radaviečių. Nedidelėje pelkutėje Antalieptės marių pakrantėje suskaičiuota ~250 pelkinės uolaskėlės individų. Kitoje pelkėje aptikta nauja, žymiai kuklesnė augavietė (22 ind.). Stengiamasi tokias pelkutes saugoti nuo apaugimo sumedėjusia augalija, nes jų botaninė vertė akivaizdi. Smiltyninio gvazdiko, vėjalandės šilagėlės ir tamsialapio skiautalūpio populiacijomis išsiskiria Gražutės miško masyvas bei Švento paežerės medynai.
Parke aptikta 11 saugomų kerpių ir grybų rūšių: o kai kurios rūšys kaip antai 2006 m. aptiktos Lecanora norvegica ir Plicatura nivea Lietuvoje rastos pirmą kartą. Dėl susidariusio tam tikro mikroklimato, vyraujančių mišrių miškų su ąžuolu, dėl gausios mirusios medienos ir turbūt dėl geresnio ištirtumo, kerpių ir grybų įvairove išsiskiria Šventosios slėnis vakarinėje parko dalyje.
Kaip ir reikėjo tikėtis ežeringame krašte, aptikta nemažai žirgelių rūšių - 38 (Lietuvoje-62). Tai vieni archajiškiausi, prieš 350 mln. metų atsiradusi ir nuo karbono periodo išlikusi vabzdžių grupė. Ypač žirgeliams vertingas Palšinės telmologinis draustinis su sekliais ežerėliais. Rastos net 5 Raudonosios knygos rūšys: mažoji išnura, mažoji nehalenija, baltakaktė, grakščioji ir šarvuotoji skėtės, kurios liudija apie ypač jautrias ir lengvai pažeidžiamas švarių vandens telkinių buveines. Pagrindinę grėsmę šiems vabzdžiams kelia vandens tarša, aktyvus poilsiavimas rūšių buveinėse.
Vandens telkiniuose įprastos lydekos, raudės, kuojos, ešeriai, paminėtinos seliavos. Šventosios ir Šavašos upėse aptiktas į Raudonąją knygą įtraukta žuvų rūšis vijūnas bei į Buveinių direktyvos II priedą įrašyta apskritažiomenių rūšis - mažoji nėgė.
Teritorijoje netrūksta seklių vandens telkinių, tad čia prieglobstį randa raudonpilvės kūmutės, rečiau aptinkamas kitas varliagyvis skiauterėtasis tritonas. Viename iš parko užpelkėjusių ežerėlių buvo rastas balinis vėžlys, kurio pakartotinai nepavyksta aptikti (nors specialūs tyrimai neatlikti) jau daugiau nei dešimtmetis.
Pavasarį ir rudenį neprasidėjus ar pasibaigus poilsiautojų sezonui, parko ežeruose telkiasi vandens paukščiai: didesnes sankaupas sudaro ausuotieji kragai, cyplės, rudagalvės ir kuoduotosios antys, klykuolės, didieji dančiasnapiai ir laukiai. Tarp jų įsimaišo žilosios antys, mažieji ir vidutiniai dančiasnapiai ar net kanadinės berniklės. Nemažai retų rūšių aptinkama ir perinčių: juodakakliai narai, didieji baubliai, pastarųjų giesmė paežerėse naktimis primena duslų garsą pučiant butelį, juodieji pesliai, sketsakaliai, juodosios žuvėdros, lututės, tulžiai, žaliosios meletos, tripirščiai geniai ir kt. Iš viso aptiktos 49 rūšys, įrašytos į Raudonąją knygą. Panašu, kad parke pradėję perėti jūriniai ereliai, išstūmė nuo seno Gražutėje garsėjusius žuvininkus. Šiuo metu parko teritorijoje nežinomas nei vienas žuvininko lizdas, o ir patys paukščiai stebimi labai retai. Išnyko ir žalvarniai, anksčiau įsikurdavę net keliose vietose. Bent iki 1994 metų dar buvo aptinkami kurtiniai. Didžiųjų parko ežerų saloms apaugus sumedėjusia augalija, nebeaptinkami retieji tilvikai. Jau kelis metus viena Antalieptės marių sala šienaujant palaikoma atvira. Čia įsikuria negausi rudagalvių kirų ir upinių žuvėdrų kolonija, įsimaišo keletas kuoduotųjų ančių lizdų. Pastaraisiais metais parke pasirodė kaspijiniai kirai ir baltieji garniai. Pastarieji pamėgo Luodžio ežerą ir čia stebimi net vėlyvą pavasarį, o rudenį jų susitelkia iki 20 paukščių. Pavarčius parko direkcijos archyvinius duomenis, paukščių sąrašuose rasime ir tokias rūšis kaip kilnusis erelis ar kuoduotasis vieversys. Naujų užklydėlių tokioje didelėje teritorijoje galima tikėtis bet kada. Saugomos rūšys tolygiai pasiskirsčiusios parko teritorijoje, tad sunku būtų išskirti svarbesnes teritorijas. Vertingas Lūžų miškas geninių paukščių, ypač vidutinių genių ir pilkųjų meletų, populiacijomis. Minėtame miške peri visos šalyje aptinkamos genių rūšys išskyrus žaliąją meletą.
Pastaraisiais metais vis dažniau sutinkamas parko simbolis briedis. Miškuose gan būdingas baltasis kiškis, o vandens telkiniuose nereta ūdra. Ypatingai retai užklysta lūšis. Dažniau, bet ne kasmet apsilanko vilkas. Visiškai neaiški parko šikšnosparnių rūšinė sudėtis, nors patys žvėreliai įprasti. Kol kas identifikuota tik viena jų rūšis - rudasis nakviša. 2009 metais, parėmus Lietuvos gamtos fondui, šiems gyvūnams buvo pagaminta ir kartu su Salako pagrindinės mokyklos moksleiviais iškelta iki 30 specialių inkilų. Kartu su šermuonėliu teritorijoje iš viso registruotos 5 Raudonosios knygos žinduolių rūšys.
Šį kartą nesinori gilintis į kylančias grėsmes šioms vertybėms ar sunkumus jas bandant saugoti, tačiau kiekvienas žmogus, prieš statydamas palapinę ar susikurdamas laužą neleistinoje vietoje, išvertęs krūvą šiukšlių, o gražindamas ir valydamas paežeres nesuderinęs su regioninio parko direkcija, stipriai ir skaudžiai niokoja tai kas mus supa, tai kas priklauso ne mums, o gamtai.
Arūnas Čerkauskas, Vytautas Eidėjus
Gražutės regioninis parkas
