Apie parką
Kai į tolį žvelgi: ežerai, ežerai
Mėlynuoja ir šviečia didinga galybe.
Raudonskuosčiai rytai ir palši vakarai
Nusivalo akis ežerų nekaltybe.
/ F.Kirša /
Gražutės regioninis parkas įsteigtas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo 1992 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. I–2913 „Dėl regioninių parkų ir draustinių įsteigimo“, siekiant išsaugoti ežeringo, miškingo Šventosios upės aukštupio kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes, jas tvarkyti ir racionaliai naudoti.
Regioninio parko paskirtis, nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 490 „Dėl regioninių parkų nuostatų patvirtinimo“, yra išsaugoti ypač vertingą gamtiniu požiūriu Šventosios aukštupio ežeryną su Dūkšto, Luodžio, Švento ežerais, Antalieptės jūros vandens saugykla, vertingas Gražutės miško biocenozes; išsaugoti kultūros paveldo vertybes, iš jų – Salako urbanistinį kompleksą bei parko piliakalnius ir pilkapius.
Gražutės regioninio parkas, kurio plotas – 29 741 ha, apima dalį Zarasų ir Ignalinos rajonų. Jis priskiriamas miškingų ežeringų regioninių parkų grupei. Parke saugomas miškingas ežeringas Šventosios aukštupio kraštovaizdis. Net 16 km tęsiasi reto gražumo, sudėtingiausią konfigūraciją Lietuvoje turintis vandens telkinys – Antalieptės marios su daugybe salų, pusiasalių ir įlankų. Šventosios vandeniu užpildytame duburyje susilieję net 26 ežerai. Regioniniame parke prasideda Šventoji – gražiausia Rytų Aukštaitijos upė. Čia gausu stambių lėkštų iki 20 m aukščio kalvų. Regioninis parkas labai miškingas. Didžiausią plotą užima Gražutės giria, senovėje buvęs stambus miško masyvas.
