Antalieptė
Žinomuose rašytiniuose šaltiniuose Antalieptės vietovė pirmą kartą paminėta 1580 – 1620 m. Užantalieptėnų ūkininkų sąrašo nuoraše. Miestelio pavadinimas kilęs iš liaudiško „un ta liepta“, mat perėjimui per upę buvo nutiestas lieptas, nuo kurio gyventojai gaudydavo žuvis. Paklausti kur jas sužvejojo, atsakydavo „unt ta liepta“.
1700 m. Antalieptėje įsikūrė vienuoliai – basieji karmelitai. Neužilgo jie pastatė bažnyčią ir vienuolyną. Nuo 1850 m. bažnyčia atiteko pravoslavams ir rekonstruota cerkvių stiliumi, 1918 m. gražinta katalikams.
Antalieptės vienuolynas perstatytas 1830 m. bei požeminiu perėjimu sujungtas su bažnyčia. 1920 m. vienuolyno rūmuose įsikūrė Švč. Jėzaus Širdies moterų vienuolių kongregacija, kuri įsteigė žemės ūkio mokyklą, amatų mokyklą, vaikų prieglaudą. Tada Antalieptė ir vienuolynas garsėjo kaip turtinga poilsio vieta.
Pradžią mokymo įstaigoms davė prie vienuolyno veikusi parapinė mokykla. Skverelyje prieš mokyklą stovi du meniniu ir istoriniu požiūriu įdomūs paminklai - kryžius tremtinių aukoms atminti ir stogastulpis, pastatytas dar 1971 m. Antrąjį pasaulinį karą mena paminklas, pastatytas 1944 metais žuvusiems 272 pačių įvairiausių tautybių kariams.
Antalieptės malūnas – įdomus romantizmo laikotarpio architektūros gamybinis pastatas, pastatytas 1855 m. dešiniajame Šventosios upės krante, senojo medinio malūno (minimo XVIII a. pradžioje) vietoje. Malūną statė vietos meistrai – akmenskaldžiai. Vienas jo vandens ratas suko trejas girnas. Kitoje Šventosios pusėje stovi panašaus stiliaus pastatas – Kruopinė.
2001 metais Antalieptėje gyveno 359 gyventojais. Panašiai tiek jų ir 2006 m.
